Atsikėlus ryte
Pamatai mane
Su gėle delnuose –
Lyg sapnuotum mane.

Regiu dienas,
Tas linksmas, nuoširdžias,
Kai bėgiojom lauke
Su saldainiais burnoje.

Mama, atleisk,
Kas buvo ne taip,
Tik žinok,
Myliu Tave!

Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..

Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.

Tau mama-mieloji,vienintele
Gražiausioji ir brangiausioji-pavasario gėlės –
Tau- vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai
Ačiū, kad myli-gerą ir blogą,
Švelnų ir piktą vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi,
Paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.

Tau, mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą ir tą rūpestėlį.
Na ir kas, kad šerkšnas plaukuose,
Juk šalna dar širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie tavęs prisiglausti,
Tu vienintelė moki suprasti,
Tu vienintelė moki atjausti.

Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint,
Bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje, MAMA.

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!

Mama – Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu – mūsų meilė, sąžinė, garbė –
Tu – obelis pavasarinio sodo…

Gyvenimas – nepakartojamas stebuklas,
Kurį sukurt tik vienąsyk gali…
Kas kartą tenka sau mažiau palikti,
Save kitiems lyg duoną padalinti.
Toksai gyvenimas, ir nieko tragiško,
Juk būtent čia visa žmogaus gama…
Ieškodama erdvėj aukščiausio taško,
Tu mums esi šviesa ir šiluma…
Ilgai dar išliks Tavų delnų kaitra,
Tava mintis suteiks mums patarimų.
Nusišypsok, ilgai dar lik jauna,
Nors laiko demonas ir daug ko negrąžina.

Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok.
Mums reikia tavo rankų ir širdies, –
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos…