Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę,
Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu.
Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią,
Prisikelti amžiams aš nebegaliu.

Jūs likote tarsi kažko netekę,
O juk, tiesa – netekote tiek daug.
Uždekite širdy dar vieną žvakę,
Ir atsitieskite skausme.

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis,
To sopulio niekam neišmatuoti.
Gyvybės kainą žino tik mamos širdis,
Kuri nemoka imti, o tik duoti.

Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.

Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.

Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo kaip trumpai.

Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties,
Bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties,
Bet norėtume padėti savo buvimu.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.